Gyvenamųjų namų oro vėdinimo klausimas yra labai aktualus ir kartais net opus, priklausomai nuo to, kokia vėdinimo sistema namuose yra įrengta. Namų vėdinimas apima natūralaus ir mechaninio vėdinimo sistemas, kurios yra skirtingos ir taikomos atitinkamuose namuose.
Visiems gerai žinomas natūralus vėdinimas daugybę metų buvo pagrindinė vėdinimo sistema tiek privačiuose namuose, tiek daugiabučiuose. Šis vėdinimo būdas senesnės statybos namuose taikomas iki šiol, tačiau jis yra labai neefektyvus.
Pagal šiuo metu galiojantį statybos reglamentą yra nustatyti konkretūs oro apykaitos normatyvai asmeniui, kurie turi būti užtikrinami vėdinimo metu. Šviežio tiekiamo oro kiekis vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 14,4 m3/h. Taigi, atsižvelgiant į gyventojų skaičių, kiekvienoje patalpoje apskaičiuojamas skirtingas privalomo užtikrinti paduodamo oro kiekis. Šalinamo oro kiekis skaičiuojamas priklausomai nuo to, iš kurios patalpos šalinamas.
Kaip jau supratote, natūralus vėdinimas negali užtikrinti šių reikalavimų, kadangi vėdinimas yra nereguliarus ir jo apskaitos vykdyti neįmanoma. Be to, yra žinoma, jog intensyviai išvėdinus patalpą, uždarius langus, gautas rezultatas prarandamas per labai trumpą laiką. Tai reiškia, kad norint užtikrinti efektyvų vėdinimą, vėdinti reikia dažnai arba nuolatos. O tai šaltuoju sezonu daryti yra neįmanoma ir labai brangu.
Sakysite, juk tai nieko nekainuoja? Tai kainuoja jūsų šildymo išlaidas, kadangi prarastai šilumai atstatyti jums reikalinga sunaudoti papildomai šilumos energijos.
Tuo tarpu mechaninis vėdinimas gali būti centralizuotas ir decentralizuotas. Populiariausia – centralizuota sistema, įrengiama su ortakių sistema, kuri užtikrina oro srautų apykaitą visose patalpose nepertraukiamai. Rekuperatorius paduodamą iš lauko orą pašildo, taip dalį energijos, gautos iš šalinamo oro, sugrąžina šalto oro pašildymui. Tokiu būdu iš lauko oras į patalpas patenka aukštesnės nei lauko temperatūra, taip sumažinamos šildymo išlaidos.
Mano namų tinklaraštis 